Trimitininkas Michaelas Sarianas išleidžia Portishead kūrinio „Glory Box“ koverį prieš naują albumą ESQUINA leidykloje „Greenleaf Records“

Trimitininkas Michaelas Sarianas yra daugybės ikoniškų džiazo scenų veteranas – nuo Kennedy centro ir „Blue Note“ iki Montrė džiazo festivalio. Jis yra pripažintas kompozitorius ir improvizuotojas, išleidęs ne vieną įrašą leidykloje „577Records“, įrašęs su pianistu Olecu Münu ir „Coffee Records“, taip pat su savo kvartetu leidyklose „ears&eyes“ ir „Shifting Paradigm Records“. Jis groja savo individualiai pagamintais „SARIAN“ pūstukais, kuriuos Prancūzijoje gamina „Atelier Donat“. Be to, jis yra labai paklausus ir nenuilstantis pagalbinis muzikantas, grojantis stadionų scenose su visiems gerai žinomomis popmuzikos grupėmis.

Naujausiame albume „Esquina“ Toronte gimęs, Buenos Airėse užaugęs ir Niujorke gyvenantis muzikantas vadovauja savo kvartetui daugiau nei penkiasdešimt penkias minutes trunkančiame užburiančiame, naujus kampus atveriančiame džiazo tyrinėjime, kuris vienodai pradžiugins ir Mileso Daviso elektrinio laikotarpio, ir Jeffo Parkerio „ETA IVtet“ gerbėjus.

Ypač stebina – be pačios nepaprastos muzikos – tai, kad čia Sarianas dirba su tais pačiais muzikantais, su kuriais bendradarbiavo trijuose ankstesniuose leidiniuose. Tie įrašai buvo daugiau ar mažiau kamerinio džiazo kūriniai, daugiausia akustiniai, kupini gražių ir aiškių melodijų, todėl buvo lyginami su tokiais atlikėjais kaip ECM veteranas Kenny Wheeleris. Tačiau „Esquina“ yra sąmoningas ir drąsiai ryžtingas posūkis į pulsuojantį džiazo fuzioną, kuriam būdingi laukiniai, Joną Hassellą primenantys apdorotos trimito skambesiai, sintezatoriai, elektriniai vargonai ir pianinai bei šuoliuojantys ritmai, kurie puikiai tiktų „Agharta“ ar „On the Corner“.

Muzika, sudaranti „Esquina“, gimė iš Sariano poreikio mesti iššūkį sau ir savo bendražygiams. Ji buvo įrašyta beveik be repeticijų, vadovaujantis grafinėmis partitūromis, sudarytomis iš piešinių ir eskizų, kuriuos Sarianas kūrė laisvu metu per keturis mėnesius trukusį stadionų turą, kuriame dalyvavo kaip popgrupės pagalbinis muzikantas. Tad tam tikra prasme „Esquina“ galima laikyti savotišku šešėliniu darbu. Sąmoningai, intuityviai ar kažkur tarp šių dviejų dalykų Sarianas į pagrindinės popmuzikos mėnesius ir griežtą gastrolių tvarkaraštį atsakė eksperimentais, nuotykiais ir žaismingumu. Ne mažiau svarbu ir tai, kad jis atsigręžė į stabilumą, kurį pats buvo sukūręs grodamas su Nathan Ellman-Bellu, Marty Kenney ir Santiago Leibsonu. Žinoma, Sarianas galėjo tiesiog suburti kitą grupę, specialiai sukurtą jo sumanytai estetikai įgyvendinti. Tačiau išgaudamas naują požiūrį iš šio nusistovėjusio kolektyvo, jis suteikia „Esquina“ gilaus, bet žaismingo iššūkio pojūtį ir remiasi beveik telepatiniu ryšiu, kurį šie muzikantai yra užmezgę.

Kaip menininkas Michaelas Sarianas yra viskas, tik ne statiškas. Jis nuolat juda, energingai piešia ir eina savo keliu. O „Esquina“ yra pasuktas kampas.

Apie kūrinį Sarianas sako: „Užaugau klausydamasis „Portishead“ dainos „Glory Box“ – ją išleidus buvau vaikas, o vėliau ji tapo popkultūros dalimi, skambėjo visur – televizijoje ir filmuose, ir visada liko su manimi. Sielingų vokalų ir triphopo ritmų derinys atrodė unikalus. Kurdamas „Esquina“ supratau, kad kūrinys puikiai galėtų tikti prie eksperimentiško, laisviau struktūruoto, labiau improvizuoto skambesio, kurį plėtojau. Originalo emocinė nuotaika ir atmosferiškumas atrodė kaip tai, ką galėčiau naujai interpretuoti. Tai atrodė puiki proga iš naujo sukurti dainą, kuri taip ilgai buvo su manimi, ir kartu pasukti ją nauja kryptimi.“