Arliston’o ‘Disappointment Machine’ egzistuoja tarpiniuose prarajimo, painiavos ir troškimo momentuose

Arliston yra Londono duetas Jack Ratcliffe (vokalistas/instrumentininkas) ir George Hasbury (instrumentininkas/prodiuseris), kurie išleido singlus ‘Monks of Lindisfarne’, ‘Vertical’ ir ‘What Did I Think Would Happen’ prieš jų debiutinį albumą Disappointment Machine (išleistas vasario 7, 2025). Dabar šis nepaprastas pavadinimas prisijungia prie šios eilės introspektyvių ir intymų kūrinių, dar labiau užbaigdamas emocišką pasaulio kūrimą, ką Arliston atlieka labai gerai.

Singlas ‘Disappointment Machine’ persmelktas nuostolių, painiavos ir troškimų. Jis sukasi apie artimą mintį, kad daugelis iš mūsų pateka į elgesio modelius, ar tai dėl pasirinkimo, nelaimingo atsitikimo ar paprastai nesutinkant keisti. Nors šiandien turime subtilesnę šios idėjos sampratą, ji vis dar teisinga daugelyje situacijų ir tai yra idėja, kuri smogia Arliston naujausio albumo treko ‘Disappointment Machine’.

Kaip grupė paaiškina, “Ši daina pasuka į elgesio modelio, kuris mechaniniu ir neišvengiamu būdu veda į nusivylimą. Ji taip pat bandyti įrašyti kontekste faktą, kad tai yra “maža problema” ir nieko nereiškia, bet nepaisant bandymų minimalizuoti, jausmai lieka tie patys.”‍

Tai yra jaučiamas vaizdas, bandant įkabinti savo problemas ant kabineto kabliuko, kas įrodo grupės išraiškingo dainų rašymo originalumą. Savo aprašyme “sad song specialists”, dainos kaip ‘Disappointment Machine’ užfiksuoja “liminal moments” izoliuotos neapibrėžtumo tos ypač įtemptos gyvenimo laikotarpio, mūsų vėlyvųjų dviejų dešimtų ir ankstyvųjų trisdešimtų metų. Ar klausytojai einasi pro šią kovą šiuo metu, laukia, kas ateis, ar atsimena apie praeities painiavą, Arliston dainų rašymo artimumas yra neabejotinas.

Kaip ir atskiras meno kūrinys, ši daina tinka į platesnę albumo siužetinę arką, kuri ves klausytojus emociškai kelione nuo pradinių, niokojančių širdgėlių iki ko gretimo priėmimo... net mažo vilties šviesos. Vienintelis būdas patekti ten - eiti pro ir kaip Ratcliffe žino, likti įstrigusiuose tose pačiose cikluose “doesn’t work. It won’t ever stop you from feeling the way you’re feeling.”

‘Disappointment Machine’ taip pat lydi evokatyvus muzikinis vaizdo klipas, kurį režisavo nauji Screenology absolventai režisierė Meriwether Freya Lewis ir prodiuserė Milly Ruston, užfiksavusi unikalų humoro ir introspekcijos mišinį. Nufilmuotas Bristolės apylinkėse, vaizdo klipas sekioja vienuolį, vaidinuojamą Cailum Carragher, kuris palieka savo vienuolyno tylų šventovę siekdamas ko daugiau - tačiau randa, kad siekiamas ryšys gali būti iliuzija. Įkvėptas Amišų tradicijos Rumspringa, siužetas atspindi nuotykio ir pasaulietinių patyrimų vilksmą, taip pat primena ilgaamžę vienatvės ir dvasinio pildymo trauką. Arliston palygina vienuolio kelionę su dainos tema - siekti ryšio su intensyvumu, kuris kartais gali mus apakinti tiesa apie žmogų arba tikslo pabaigoje.

Bendradarbiaujant su Freya ir jos komanda, Arliston galėjo sutelkti dėmesį tik į istorijų pasakojimą, ir rezultatas - gražiai balansuojantis kūrinys, mišrus humoras su širdinga savirefleksija. Ši mintinga “fool’s gold” tyrinėjimas perfektiškai atspindi Arliston introspektyvų muzikinį stilių, transformuojant paprastą istoriją į galingą metaforą, ieškant prasmės netikėtuose vietose.

Grupės pagrindiniai įkvėpėjai kaip The National, Bon Iver ir Damien Rice atsiskleidžia jų įvairiuose elementuose ir kristalinėje produkcijoje, išryškinant tai, ką jie meiliniai vadina “hardcore misery”.

Arliston, Disappointment Machine, Oficialus muzikinis vaizdo klipas: 

‍